Verslininkas Mockus: už didvyrišką mirtį žaviau tik didvyriškas gyvenimas

Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė

„Mes gyvename čia ir dabar, turėtume didžiuotis tuo, ką patys pasiekėme, o ne minėti, kaip Vytautas žirgus girdė Juodojoje jūroje. Ką pozityvaus įžiūriu imperinėje mąstysenoje? Jeigu turi ambiciją plėstis, tai palieka žymę, tarkime, lietuviškame versle. Gali sakyti, kad tam tikrų praeities atgarsių yra, tik anksčiau eidavai su žirgais ir kardais, o dabar su savo verslo modeliais“, – skirtingus laikmečius palygino „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus. Jis lietuvius kviečia sugrįžti į artimesnę nei viduramžiai praeitį ir patiems surasti prieš 99 metus pasirašytą Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą.

Didelis ir didesnis stebuklas

02 16 ar 03 11?

Galbūt galima rasti dar ankstesnę pradžią, bet moderniosios mūsų istorijos pradžių pradžia yra Vasario 16-oji.

Kuri istorinė data Jums asmeniškiausia?

01 13. Deklaracijos ar dokumentų pasirašymai neturi tokio emocinio krūvio kaip Sausio 13-oji, kai liejosi kraujas, kai buvo jausmas, kad visaip gali baigtis. Man kaip gyvam tų įvykių liudininkui Sausio 13-oji yra emociškai pati stipriausia.

Dabar galime svarstyti, kas buvo didesnis stebuklas, ar įvykęs vasario 16 dieną, ar kovo 11-ąją. Kai dviem supervalstybėms Rusijai ir Vokietijai kaunantis Pirmajame pasauliniame kare mūsų inteligentai rado savyje jėgų, sugebėjo pagrįsti savo idėjas, patraukti paskui save žmones ir taip gimė valstybė?

Ar tada, kai byrėjo didžioji blogio imperija ir tuo metu vėl inteligentai ėmėsi tos misijos, gimė Sąjūdis, vėl išnaudojome milžinišką energijos pliūpsnį ir iškovojome Nepriklausomybę? Keleri metai iki to buvo net sunku įsivaizduoti, kad tokia totalitarinė sistema gali subyrėti. Tos situacijos savaip yra panašios.

Paminėjote žodį „stebuklas“. Ar jo reikia, kad atrastume Nepriklausomybės Akto originalą, kuriam ir skelbiate paiešką? – koncernas „MG Baltic“ 2017 metų vasario 15 dieną pranešė apie 100-ojo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejaus proga surengtą iniciatyvą „Sugrąžinkime Nepriklausomybės Akto originalą Lietuvai“. Už valstybei grąžintą dokumento originalą bus įteiktas vienas milijonas eurų.

Taip, jei per 70 metų to stebuklo nesulaukėme. Kai pradėjome domėtis šia tema, sužinojome, kad pirmą kartą apie 1918 metais pasirašytą Nepriklausomybės Aktą prisiminta, švenčiant dešimtmetį.

Gal mūsų kultūrinė savimonė yra tokia, kad tai prisimename apvaliomis datomis, tada bandome giliau pažvelgti į pamatines, vertybines, simbolines valstybės išraiškas? Gal tokiomis progomis truputėlį pakeliame galvą nuo kasdienių darbų? Taip yra ne tik dabar, taip buvo ir anksčiau.

Taigi 70 metų Lietuva gyveno be gimimo liudijimo. Gal jo netrūko? Gal buvo ieškoma, bet ne taip intensyviai? Dabar norime, artėjant šiai ypač apvaliai datai, pabandyti dar kartą.

Istorikai gana skeptiškai, matyt, žiūrės į tokią iniciatyvą. Jie jau priprato ir prie žurnalistų, kurie, likus savaitei iki vasario 16 dienos, prisimena šią temą, ir prie žmonių, kurie šia proga prisistato su neva originaliu dokumentu. Istorikai su nuoskauda kartais pasako, kad valstybei gal jo ir nereikia.

Reikia baigti tą saviplaką ar sakymą „valstybė, vyriausybė nesiima“. Klausykite, mes gyvename demokratinėje šalyje. Tokios pagrindas yra piliečių aktyvumas ir bendruomeniškumas.

Ką sakai apie valstybę, daug pasakai apie save. Jeigu žmonės daugiau apie tai galvotų, dažniau sau užduotų klausimą, ką aš galiu padaryti kitaip, o ne nusišalinti ir skųstis, kad manimi niekas nesirūpina. Tai rūpinkimės patys!

Demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje kiekvienas bendrapilietis pradeda nuo savęs: kuo aš galiu būti šitai bendruomenei naudingas? Čia nematau jokio prieštaravimo. Jeigu vertiname tam tikrus valstybės simbolius, koks skirtumas, kieno – visuomenės, privačia ar nusamdytų valstybės tarnautojų – iniciatyva jo ieškome?

Iniciatyvumą pakurstys prie apvalios datos pritaikyta apvali suma? Ji vėl įžiebs norą atkakliau ieškoti ar galbūt paskatins atiduoti, ką seniai žmogus saugojo ir nenorėjo išsiskirti?

Tiesiog paagituoti, kaip būtų gerai rasti Lietuvos gimimo liudijimą, matyt, nepakaktų. Pinigai kaip vertės matas yra rimtas dirgiklis. Sąmoningai tokį pasirinkome.

Mes turime du tikslus. Ne tik rasti dokumentą, bet ieškojimo procese žadinti žmonių sąmoningumą. Mūsų valstybė gimė labai sudėtingai. Mes turėjome du didelius stebuklus, už juos buvo sudėta daug žmonių aukų. Šis dokumentas brangus kaip atminimas, simbolis.

Taigi tokia priemonė padės dar kartą apie tai susimąstyti ir galų gale aktyviai prisidėti. Interaktyvus dalyvavimas yra absoliučiai vertingiausias dalykas, kai ne kažkas už mane nusprendžia, o aš pats galiu aktyviai dalyvauti šiame procese ir galbūt rasti savo valstybės gimimo liudijimą.

Kalbame apie laikotarpį, kai vyko šalies okupacija, Antrasis pasaulinis karas, kai ne tik žuvo žmonės, griuvo miestai, bet ir sunaikinti archyvai tiek Lietuvoje, tiek ir Vokietijoje, kur dar vis tikimasi surasti vokiškąjį mūsų Akto originalą. Kokia tikimybė, kad po metų jį turėsime?

Tikimybė nėra labai didelė. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas ir atkūrimas irgi neatrodė tikėtini, bet tai įvyko. Mes esame prigimtinai optimistiškai nusiteikę, versle būtina tokiems būti, norint kažką nuveikti.

Jeigu taip nutiks, kad vis dėlto jo nerasime, galvosime, kaip šį simbolį įprasminti kitomis formomis. Tai būtų planas B, o mes vis dėlto metams susikoncentravome į planą A, tai yra rasti originalų dokumentą.

Šis dokumentas yra bene svarbiausias mūsų valstybės simbolis. Ar jis taip pat svarbus ir vertingas tiems beveik trečdaliui mūsų bendrapiliečių, kurie paliko gimtinę?

Tai, kad žmonės išvažiuoja, dar neliudija, kad šalis, kurioje jie gimė, kurioje augo ir kurios vaikai yra, jiems nėra vertybė. Lietuvoje emigracinė tradicija yra gyva, lietuviai yra labai mobilūs žmonės. Visais laikais, kai tik būdavo galimybė, lietuviai išvažiuodavo gauti daugiau pinigų už tą patį darbą labiau išsivysčiusiose šalyse.

Savo šalį dabar kuriame kiekvieną dieną. Svarbiausia, kad žmonės nesijaustų gavę kažką dovanų, o sukūrę ir nusipelnę gyventi geresnėje, tvarkingesnėje Lietuvoje. Tai yra visų mūsų teisė ir pareiga sukurti tokį gyvenimą. Už mus niekas to nepadarys.

„Mane gyvenime žavi tam tikros dramos“

Kaip yra vadinamieji šventiniai katalikai, taip galbūt ir mes esame jubiliejiniai lietuviai arba imame burtis tik tada, kai kyla reali grėsmė?

Nemanau, apskritai žmonėms būdingas prisirišimas prie jubiliejų ir tam tikrų apvalių skaičių. O pati didžiausia mūsų vienybės ir didelio noro išraiška buvo Baltijos kelias, kai žmonės pajuto galimybę iššokti iš totalitarinio jungo. Tada tikrai tvyrojo vienybės jausmas, bet negali tame pakilime visą laiką gyventi, yra ir kasdiena.

Laisvę iškovoti yra vienas dalykas, bet gyventi ir naudotis laisve – kitas. Už didvyrišką mirtį žaviau tik didvyriškas gyvenimas. Būti laisvam, nepriklausomam, savimi pasitikinčiam reikia nepaprastai didelės dvasinės stiprybės. Tik be provincialių baimių, nevisavertiškumo komplekso nustosi būti pasmerktuoju, pastumdėliu, kurį visi skriaudžia, o būsi visaverčiu pasaulio bendruomenės nariu.

Palikti nuskriaustojo sindromą ir išeiti į savimi pasitikinčio žmogaus gyvenimą – ilgas kelias. Ne valdžia čia kalta, kaltų nėra. Žmogus pats turi būti laisvas, išsilavinęs, siekiantis, o ne burbantis ir kritikuojantis viską aplinkui.

Arba besikabinantis į romantišką ir didingą praeitį, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Kuris laikotarpis ar istorinės asmenybės Jums yra svarbios?

Mūsų protėviai buvo imperiniai užkariautojai, kurie skleidėsi į mažai apgyvendintas Rytų žemes, jas pajungė ir sudarė didelę valstybę. Tai yra gražu, bet ar šiuolaikiniame pasaulyje tuo labiausiai reikėtų džiaugtis ir didžiuotis?

Mes gyvename čia ir dabar, turėtume didžiuotis tuo, ką patys pasiekėme, o ne minėti, kaip Vytautas žirgus girdė Juodojoje jūroje. Aišku, iš praeities gali kildinti visokių ambicijų, bet galiausiai suvoki, kad tai buvo ir to nebesukursi. Daug svarbiau gyventi šios dienos ir ateities projekcijomis.

Ką pozityvaus įžiūriu imperinėje mąstysenoje? Tai visada yra ambicijų klausimas. Jeigu turi ambiciją plėstis, tai palieka žymę, tarkime, lietuviškame versle. Jeigu lygintume jį su latvišku ir estišku, lietuviškasis yra judrus ir ekspansyviausias. Gali sakyti, kad tam tikrų praeities atgarsių yra, tik anksčiau eidavai su žirgais ir kardais, o dabar su savo verslo modeliais, finansais, drąsa ar daliniu avantiūrizmu. To yra lietuviškame versle.

Dėl istorinių asmenybių – jų yra daug ir įvairių. Nesu iš tų, kurie skaito biografijas ir susikuria kumyrų. Man patinka tam tikrų žmonių tam tikros savybės, bet viename žmoguje neieškau visa apimančio idealo, kuriuo turėčiau aklai sekti ir žavėtis.

Savitos skirtingų žmonių savybės man yra labai atraktyvios. Kitąkart žmogus žavus ir savo silpnybėmis arba žmogiškaisiais netobulumais. Todėl, manyčiau, kumyrais negali tikėti niekada (klausant verslininko, akys nukrypo į stalą, kur gulėjo su „MG Baltic“ parama išleista Algirdo Grigaravičiaus knyga „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos“ ir leidinys su užrašu „5674“ – red.).

Čia surašyti archyvuose rasti 5674 lietuvių partizanų slapyvardžiai, ne visi, nes jų buvo apie 50 tūkstančių, – paaiškina D. Mockus. – Pavyzdžiui, vienas mūsų rezistencinės kovos lyderių Adolfas Ramanauskas-Vanagas – mokytojas, 1944 metais išėjęs į mišką ir 1957 metais sušaudytas Vilniuje. Tai yra ištisa drama žmogaus, kuris gimė Amerikoje ir grįžo į Lietuvą.

Vieną dieną jis moko vaikus klasėje, kitą, matydamas neteisybę ir terorą, sąmoningai išeina į mišką ir aukojasi kovai, kuri yra beviltiška. Racionaliai mąstant, žmonės retai taip elgiasi. Žmogaus prigimčiai būdinga save apsaugoti, o čia ne tik pats ėjo į pražūtį, už jį dar baudė kitus, visą šeimą, aplinką.

Mane gyvenime žavi tam tikros dramos. Išeini į kovą, kurios negali laimėti. Pagal tikimybių teoriją, ta kova greitai baigiasi, jeigu nėra šansų laimėti, bet ji tęsėsi ilgai ir skausmingai. Kiek viduje reikia turėti stiprybės, kad gyvas pūtum po žeme, dvi savaites neiškišdamas galvos? Tame daug stoicizmo. Kas tą lėmė? Lavinimas? Gal. Daug apie tai skaičiau, gilinausi, bet vis tiek yra iki galo neatsakytų klausimų.

„Nesakau, kad laisvė yra mažesnis iššūkis, kitą kartą – netgi didesnis“

„Pataisytos“ Lietuvos istorijos buvote mokomas sovietmečiu, kas ir kada supažindino su tikrąja?

Mano senelis ir A. Šapokos istorija. Palaipsniui perskaičiau visas esamas lietuviškas istorijos knygas nuo A. Kojalavičiaus-Vijūko, E. Gudavičiaus, A. Bumblausko iki aibės kitų. Keliaujant per šimtmečius ir bandant juos suprasti šios dienos akimis, visada bus daug interpretacijų, didelis klodas rašančiojo, istoriko požiūrio į tuos procesus. Man istorija, visuomenės raida visada buvo labai įdomu. Tai – mano hobis.

Nors tvirtinate, kad svarbu kurti dabartį ir žiūrėti į priekį, o ne žvalgytis atgal, būtent istorija sau padėjote sukurti tą pagrindą, į kurį galėjote atsispirti?

Taip, istorijos man reikėjo savivokai, savo šaknų, identiteto suvokimui. Tai dariau natūraliai, tam esu paskyręs begalinį skaičių valandų. Jau esu sau atsakęs į daug klausimų ir toliau ieškau atsakymų, kaip išgyventi šiame dinamiškame pasaulyje šalia didelių jėgų, kur atrasti savo vietą. Sunkios mūsų tautos istorijos suvokimas man palengvino susivokimą, ką šiandien čia darau. Tam pagrindus turėjau būti susidėjęs jau iš seno, dabar toliau tuo domiuosi.

Minėjote senelio įtaką, kokia ji buvo?

Senelis – vilnietis nuo 1940 metų. Jis buvo Lenkijos armijos puskarininkis, pergyvenęs karus, lietuvių, lenkų, rusų prieštaravimus Vilniaus krašte, Dzūkijoje. Jis turėjo labai daug autentiškų pasakojimų, kurie irgi paskatino mano domėjimąsi tuo, kas čia vyko.

Sukūrėte lietuvišką verslą, tokį išlaikėte, nepardavėte užsienio įmonėms. Kaip kiekvienąkart sau išspręsdavote tą lygtį – ką Jums reiškia būti lietuviu?

Pradėkime nuo to, kad niekada gyvenime nekompleksavau, kad esu lietuvis. Kai septynerių metų atvažiavau iš Varėnos, nemokėjau nė vieno rusiško žodžio, iškart patekau į daugiatautį katilą, Karoliniškių kiemą.

Mano savimonė formavosi, lyginant lietuvius, lenkus, rusus savo kieme, tinklinio komandoje, sovietinėje armijoje. Tai man visada buvo gyvas pavyzdys, kuris leido adekvačiai vertinti ir įsivertinti.

Žmogus, pasitikintis savimi, turintis tvirtas vidines vertybes, gali būti įdomus ir kitiems. Žmogus, neturintis identiteto, yra joks. Visada didžiavausi, kad esu lietuvis. Tai ne visada buvo labai naudinga. Kai dėl to būdavo priekaištaujama, irgi suteikdavo savito žavesio.

Ką manote, žiūrėdamas į savo vaikus, kurie užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, kaip jiems sekasi savo tapatybę įtvirtinti jau ne daugiataučiame kiemo, o globaliame katile?

Kai tau rusų kalbos pamokų mokykloje daugiau nei lietuvių, atsiranda rimtas priešinimasis. Mes patyrėme tokią rezistenciją – norą išsaugoti savo kalbą, savo identitetą, atsakyti į klausimą, kur tu gyveni. Tarkime, kai kildavo debatų su komandoje žaidžiančiu žmogumi, jis sakydavo, kad gyvena Tarybų Sąjungoje ir dėl to neprivalo kalbėti lietuviškai, o aš atsakydavau, kad gyvenu Lietuvoje.

Dabartinė karta sąmoningai integruojasi į globalų pasaulį per anglų kalbą (kartais jie turi geresnius anglų nei gimtosios kalbos pažymius), bet jiems prievarta to niekas nekiša, varu niekur nevaro, neatiminėja iš jų suvereniteto, nedraudžia švęsti savo švenčių, turėti savo vertybių, kalbėti ir elgtis laisvai. Jie turi laisvą laisvų žmonių apsisprendimą. Nesakau, kad laisvė yra mažesnis iššūkis, kitą kartą netgi didesnis.

Kiekviena tauta ir kiekviena karta turi savų iššūkių. Tuo ir žavus tas gyvenimas. Jei visi gyventų tuo pačiu ritmu, būtų labai neįdomu. Statikos gyvenime nėra, viskas keičiasi. Galbūt Lietuvoje po trisdešimt metų nedaug ką atrasime, ką dabar turime. Ji su šiuolaikiniu vystymusi ir tempu gali būti kapitaliai pasikeitusi, – nuo praeities temos gerokai į ateitį užbėgo verslininkas, koncerno „MG Baltic“ prezidentas D. Mockus.

alfa.lt